Jaudulys. Atsakymas į dažnai užduodamą klausimą – „Ar jaudiniesi prieš renginį?“

2015 spalio 2 d. | Nėra komentarų
Nuotrauka

Dažnai ypač prieš didesnės apimties renginius išgirstu klausimą: „Ar jaudiniesi prieš renginį?“

Atsakymas paprastas – taip, jaudinuosi… Ir net labai! Kartais prieš didesnės auditorijos, ar prieš naujo pobūdžio renginį jaudinuosi taip, kad rodos dreba viskas, kas tik gali drebėti. Pamenu 2010 metais, prieš pirmas vestuves, kurias vedžiau drebėjau taip, kad DJ‘us pasakė: „Jei tu taip drebėsi, pakuojamės ir važiuojam namo.“

Neseniai teko skaityti mokslinį pranešimą, kuriame scenos baimė buvo prilyginta automobilių avarijų metu aukų patiriamam stresui. Pilnai su tuo sutinku.

Manau kiekvienas scenos žmogus jaudinasi prieš lipdamas į ją ir kiekvienam reikia surasti savąjį priešnuodį kaip įveikti tą baimę ir kaip ją paversti sąjungininke renginio metu. Savuoju atveju taip pat turėjau atrasti priešnuodį, kaip prieš kiekvieną renginį atsikratyti jaudulio sukeliamo drebulio.

Manasis priešnuodis yra paprastas. Prieš kiekvieną renginį atsistoju prieš veidrodį, žiūriu į save ir garsiai, įtikinamu renginių vedėjo tonu kartoju sau: „Arnai, tu gali! Tu tai padarysi! Viskas ir vėl bus nuostabu!”

Ir žinote, ką? VEIKIA! Galbūt skamba juokingai, tačiau šį ritualą atlieku prieš kiekvieną renginį – iššūkį.

Tokiu būdu, jaudulys ne tik, kad netrukdo, bet tampa nepakartojamu, nuostabiu jausmu, adrenalino doze padedančia įveikti nuovargį ir įpučiančia dar daugiau energijos renginio metu.

Kitas dažnai užduodamas klausimas: „Kaip tau pavyksta suvaldyti tokią auditoriją?“

Atsakydamas į šį klausimą norėčiau pacituoti, a.a. mano renginių vedimo etaloną maestro Vytautą Kernagį: „Suvaldyti auditoriją yra labai paprasta, kad ir kokia ji būtų. Tik praėjus kelioms valandoms po renginio būna labai sunku…“

Renginio metu mes nepajaučiame, kaip auditorijai atiduodame visą save: savo nuotaiką, savo energiją, šypseną, geras emocijas… Po renginio atslūgus emocijoms mes pajaučiame nuovargį ir tuštumą. Jausmą lyg kažko trūktų. Rodos kątik visi juokėsi iš tavo sąmojų, ištempę ausis klausėsi, renginio vieta buvo pilna džiaugsmo šūksnių ir gerų emocijų, o po kelių valandų tu jau vienas ir be galo pavargęs pėdini namo.

Nuovargio, kuris aplanko po renginio, nesumaišysi su jokiu kitu nuovargiu. Jis kitoks, prasmingesnis. Kad ir pavargęs, bet suvoki, kad ir vėl prisidėjai prie to, kad 50, 100, 1000, 5000 žmonių taptų laimingi ir pamirštų rūpesčius bent kelioms valandoms. Pėdini pavargęs ir pagauni save nejučia plačiai besišypsantį.

Ir dar kartą drąsiai ištari sau ir kitiems: „Renginių vedimas – tai ne profesija… Tai gyvenimo būdas!” Ir jis skirtas ne kiekvienam.

Komentarai